Gyvalazdės (lot. Phasmatodea) vabzdžių būrys (I dalis)

Kiekvienas mūsų puikiai žinome daug vabzdžių, tai: drugiai, žiogai, bitės ir visokiausi vabalai. Vabzdžiai yra gausiausia organizmų grupė. Vien tik vabzdžiams, kurie prisitaikė gyventi sausumoje, priklauso daugiau rūšių negu visiems kitiems gyviems organizmams kartu sudėjus. Visi jie pasižymi savo spalvų bei formų įvairumu. Jų būna nuo visiškai mažyčių iki neįprastai didelių.

Kosta Rikoje paplitusi Mymaridae šeimos Dicopomorpha echmepterygis ko gero yra mažiausias vabzdys pasaulyje. Patinai paprastai nebūna didesni nei 0.139 mm ilgio. Tai parazitinis vabzdys parazituojantis kitų vabzdžių kiaušinėlius.

Didžiausias pasaulyje drugelis yra Ornithoptera alexandrae dar vadinamas Aleksandros karaliene. Šį nuostabų drugį galima sutikti Naujojoje Gvinėjoje. Jo išskleistų sparnų ilgis gali siekti iki 320mm. Patinai truputi mažesni už pateles.

Didžiausias, bet ne ilgiausias vabalas yra Pietų Amerikoje paplitęs Titanus gigantus. Jo lerva gali užaugti iki 250mm. Didžiausias šios rūšies vabzdysbuvo sugautas 1989m kuris siekė 167mm.

Ilgiausia gyvalazdė yra Phobaeticus kirbyi, kurios ilgis kartu su kojomis siekia 54,6 cm. Gamtos rekordus galime vardinti ilgai. Pamėginkime apžvelgti viena vabzdžių šeimą kuri negali nežavėti savo sugebėjimu prisitaikyti, bei idealiai pamėgdžioti savo gyvenamąją aplinką. Tai Phasamidae šeimos vabzdžiai, dar vadinami gyavalazdėmis arba gyvalapiais. Jau pats pavadinimas daug ką pasako – gyvalazdė. Žinoma netoli 3000 rūšių šių vabzdžių. Gausiausiai Phasamidaepaplitę pietų Azijos tropiniuose miškuose, tačiau kai kurių rūšių galima sutikti ir Afrikos, Amerikos, Europos (apie 20 rūšių), ar net Australijos (apie 150 rūšių) regionuose. Šie vabzdžiai savo spalva, kūno forma ir net elgesiu puikiai imituoja augalų dalis ant kurių gyvena. Jau vien sunku pastebėti tokį vabzdį. Užkliudžius ir nukritus jam gyvalazdė gali apsimesti negyva ir nejudėti iki keliu valandų, kol juos nuomone praeina pavojus.

Phasmidae šeimos vabzdžiai geriausias mimikrijos pavyzdys. Mimikrija vadinama organizmų prisitaikymas, savo spalva ar forma prie juos supančios aplinkos. Gyvalazdės yra vienos geriausiai įvaldžiusių šį maskavimosi meną. Mitybos santykiuose gyvalazdės priklauso pirmosios eilės vartotojams t.y. augalėdžiams vabzdžiams. Jos nėra plėšrios ir nenaudoja mimikrijos sugauti grobiui. Jų tikslas yra būti nepastebimiems ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Tai pasyvi tačiau efektinga gynyba. Tačiau kai kurių rūšių (kaip Eurycantha horrida), patinai ant užpakalinių kojų turi spyglius, kuriais gali agresyviai gintis nuo užpuolikų.

Rūšis Aptikta Kūno ilgis nuo galvos iki pilvelio galo Kūno ilgis ištiestomis kojomis .

Phobaeticus kirbyi Borneo 328mm 546mm Ilgiausias pasaulio vabzdys, matuojant su kojomis.

Phobaeticus

serratipes Malaizia 278 mm 555mm Ilgiausias pasaulio vabzdys, ištiestomis kojomis.

Palophus titan Malawi 263 mm . Ilgiausias Afrikos vabzdys.

Bactricia irregularis Pietų Africa 170 mm . Ilgiausias pietų Afrikos vabzdys.

Išvaizda

Phasmidae šeimos vabzdžiai (bioculatum, pulchrifolium, giganteum ir kt.), vieni geriausių mimikrijos pavyzdžių. Jų kūnas yra lapo formos, nugaros sparnai taip dengia kūną kad jį sunku atskirti nuo medžio lapo. Suaugusių individų spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos ir gali būti nuo šviesiai žalios ar net geltonos iki tamsiai rudos.

Tokios rūšys kaip (Balucum extradentatum, Aplopus spec., Calynda brocki, Carausius morosus ir pan. ) savo forma primena pagaliukus. Ilgas ovalus kūnas, plonos kojos bei antenos, maskuojanti spalva. Tankiame krūme išties sunku pastebėti tokį vabzdį.

Eurycantha rūšys gyvena ant medžių kamienų. Diena jos slepiasi medžių žievės plyšiuose priglusdamos ir „susiliedamos“ su kamienu. O sutemus suaktyvėja ir ima maitintis, dažniausiai tų pačių medžių lapais. Phasmatidae šeimų vabzdžių lytinis dimorfizmas gana ryškūs. Paprastai patelės būna didesnės už patinus. Tai yra todėl jog patelių kūnas turi būti pritaikytas produkuoti daug kiaušinių. Joms reikia didesnių pilvų, kad subrandintu daug kiaušinėlių. Suėda jos irgi daugiau maisto nei patinai nes joms reikalinga daugiau energijos ir maistingų medžiagų.

Išvaizda skiriasi ir morfologiškai. Visų pirma dauguma patinų turi sparnus. Kadangi suaugusių individų gyvenimo trukmė gana trumpa, patinams yra aktualu susirasti partnere, todėl jis gali nuskristi nedidelius atstumus ieškodami patelių poravimuisi.

Pas suaugusių vabzdžių pateles išryškėja dėtys. Pilvelio gale prie kloakos matoma dėtis. Patinų kojos paprastai būna tvirtesnės, bei turi daugiau spyglių. Todėl imant į rankas tokį vabzdį reikia būti atidiems nes savo „spygliuotomis“ kojomis gali gana skaudžiai įdurti.

Pateikiu Eurycantha calcarata lytinio dimorfizmo požymius. Pagrindinis šios rūšies lyčių skirtumas yra pilvelio gale esanti dėtis. Pas pateles ji pailga, spyglio formos, o patinai išvis jos neturi.

Vystymasis ir gyvenimo trukmė

Gyvalazdės tikrai neilgaamžės. Tačiau gana gausiai ir sparčiai dauginasi. Kiaušinių inkubacinis periodas trunka nuo 3mėn. (Anisomorpha buprestoides, Crexylus spinosus) iki 8 – 12 mėn. (Heteropteryx dilatata), bet dažniausiai inkubacija trunka 4-6 mėn. Žinoma viskas priklauso nuo temperatūros, esant prastoms aplinkos sąlygoms: sausam klimatui, santykinai žemai temperatūrai, inkubacija gali užtrukti iki poros metų. Lervos nepereina pilnutinės metamorfozės t.y. jos jau išsirita morfologiškai panašios į suaugusį vabzdį. Kadangi visų vabzdžių egzoskeleto sudėtinė dalis yra chitinas augdami jie neriasi. Vabzdžių lervos iki pilnutinės lytine brandos gali nertis nuo 2(grambuolio) iki 45 (lašalų Ephemeroptera) kartų. (D. Mažiulis, M. Starodubaitė, 2001 Zoologija). Gyvalazdės iki lytinės brandos išsineria iki 6 – 9 kartų. Neretai išsinėręs vabzdys suėda savo chitininį skeletą (išnarą) kuriame gausu proteinų, tokiu būdu vabzdys atgauna prarastas reikalingas medžiagas. Po išsinėrimo praėjus porai dienu pradeda gamintis chitinas ir vabzdžio egzoskeletas vėl kietėja. Neriantis svarbu drėgmė bei šiluma. Jei būna per sausa neriantis gyvūnas gali netekti vienos, kitos galūnės. jei vabzdys dar jaunas ir tai tėra vienas iš pirmųjų nėrimusi tai prarastos kūno dalys atauga po sekančio nėrimosi, tačiau jei vabzdys jau beveik suaugęs tai netektos galūnės nebeatauga. Nepaisant tokio negalios gyvūnas gyvena ir dauginasi, tačiau jam sunkiau judėti.

Kol lerva suauga, priklausomai nuo konkrečios rūšies ir gyvenimo sąlygų, praeina dar nuo 3 iki 12 mėn. bet paprastai per 6 – 8 mėn. lerva suauga į imagą. Lytiškai subrendę imagai gyvena neilgai. Vidutiniškai apie 3-4 mėn. Patelėms reikalingas ilgesnis laiko tarpas subrandinti kiaušinėlius todėl jos paprastai mėnesiu kitu gyvena ilgiau už patinus. Kai kurios rūšys palyginus su kitomis tikrai ilgaamžės. Eurycanta calcarata, Eurycanta horrida subrendusios, esant tinkamoms sąlygoms, gali gyventi iki 1,5 metų.

Phasamidae šeimoje labai ryškių paros bioritmų skirtumų nėra tačiau šie vabzdžiai aktyviausi vakarėjant nakčia. Dieną paprastai juda nedaug ir yra gan pasyvios, maitinasi bet kuriuo paros metu.

Dauginimasis

Gyvi organizmai gali dauginti lytiniu arba nelytiniu būdu. Vienas iš nelytinio gyvūnų dauginimosi būdų yra partenogenezė. Kai kurių gyvūnų rūšių gemalai gali vystytis iš neapvaisintų kiaušinėlių. Vabzdžių tarpe tai gana dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, iš bičių apvaisintų kiaušinių vystosi bitės darbininkės ir motinėlė, o iš neapvaisintų – tranai (patinai).

Gyvalazdžių tarpe tai taip pat dažnas reiškinys. Daugumos rūšių subrendusios patelės, jei nesutinka patinų, subrandina ir deda kiaušinius. Natūralioje gamtoje gyvenantys individai dažniausiai dauginasi lytiniu būdu. Dėl genetinės įvairovės ir kintamumo. Partenogeneze besidauginančių individų palikuonys būna genetiškai identiški tėvinėms formoms. Esant palankioms gyvenimo sąlygoms tai nėra blogai, nes visi individai, kiekviena tolimesnė karta būna prisitaikiusi prie šių sąlygų. Tačiau pasikeitus kokiems nors biotiniams ar abiotiniams veiksniams visi individai tampa lygiai vienodai neatsparus pasikeitimams. Šiuo atveju geriau lytinis dauginimasis, nes kiekvienoje kartoje bus labiau ir mažiau prisitaikiusiu prie gyvenamosios aplinkos. Gyavalazdžių tarpe jei kurioje nors kartoje prasidėjo partenogenezinis dauginimasis, paprastai individai nebegrysta prie lytinio dauginimosi. Auginant nelaisvėje, insektariumuose, tai nėra didelis minusas, nes ir be patinu galima sėkmingai išauginti nauja gyvalazdžių kartą.

Gyvalazdės nesuka jokių kokonų ir praktiškai nesirūpina savo palikuonimis. Po paskutinio nėrimosi praėjus porai savaičių, gyvalazdžių patelės visiškai subręsta ir jau būna pasiruošusios dėti kiaušinius. Jei dauginimasis yra lytinis, vieną kartą apvaisinta patelė gali dėti kiaušinius kurį laiką. Kai kurių rūšių syki apvaisinta patelė gali produkuoti kiaušinius visą savo neilgą gyvenimą. Tokiu būdu priklausomai nuo konkrečios rūšies produktyvumas gali siekti iki 2000 kiaušinių, kasdien padedant 1 – 6 kiaušinius. Nevisi jie būna „pilni“ tačiau bet kuriu atveju jų būna pakankamai. Kiaušinėlių dydis irgi priklauso nuo rūšies. Heteropteryx dilatata arba Phyllium giganteumkiaušinių ilgis gali siekti 8 – 9 mm. o skersmuo iki 5mm. Bet paprastai vidutinis dydis yra apie 2-4 mm. Kiekvienas kiaušinėlis yra chitininėje kapsulėje kurios vienas galas uždarytas „dangteliu“. Pro atsidariusia angele išlenda gyvalazdžių lervutės. Kiaušinėliai yra nedideli ir sunkiai pastebimi. Tokių rūšių kaip Balucum extradentatum kiaušinėliai yra labai maži ir sunkiai pastebimi, be to juos nesunkiai galima supainioti su vabzdžių išmatomis.

Šioje ankstyvoje stadijoje pasireiškia mutualizmas. Tai tarprūšiniai santykiai palengvinantys vieni kitų egzistenciją, kurie gali pasidaryti tokie glaudūs, jog vienam iš partnerių tampa gyvybiškai būtini.

Daugumos augalų sėklos įvairia prisitaikę išplisti kuo plačiau. Kai kurios iš jų turi tam tikrų medžiagų kurios traukia skruzdėles ir tai palengvina jų išplitimą (Beattie, 1985). Nustatyta, kad kai kurių gyvalazdžių (Phasmida, Phasmidae), kiaušiniai, dėl tos pačios priežasties patrauklūs skruzdėlėms. Kiaušinėlio galas uždaras dangteliu, kuris sudarytas iš tam tikrų lipidų. Tiesą pasakius, skruzdėms tereikia gumbelio kuris dengia kiaušinį. Jos sugeba jį nugraužti nepažeidžiant kiaušinėlio.

Gyvalazdžių patelės dažniausiai būna lėtai judantys, neskraidantys, todėl jų galimybės plačiai išplisti yra gana ribotos. Netgi jei rūšis turi sparnus apvaisintos gyvalazdės paprastai būna per sunkios ir nebeskraido. Kiaušiniai būna kietame chitino lukšte ir mažai kuo skiriasi nuo sėklų. Dauguma jų turi gumbelius kurie tiesiogiai nesujungti su zigota. Seniau buvo manyta, kad kiaušinėlio gale esantis gumbelis yra susijęs su kiaušinėlio kvėpavimu, tačiau 1981m dr. Hintonas įrodė, kad tai klaidinga nuomonė.

Sėklų, vaisių ar sporų išplatinimas per gyvūnų mitybos procesą (šiuo atveju skruzdelėmis) vadinamas entomochorija. Daugiausia apima, aukštesniesiems gyvūnams, nevalgomų sėklų. Gyvalazdžių kiaušinėlių gale esantis gumbelis sudarytas iš skruzdėms patrauklių lipidų kaip ir minėtųjų augalų. Nešantis jis nenutrūksta ir skruzdėlė, lyg laikydama už rankenos, parsineša toki kiaušinėli gilyn i skruzdėlyną. Likęs kiaušinėlių paviršius yra kietas chitininis ir praktiškai nepažeidžiamas skruzdėlių. Vėliau, kai kiaušinėliai tampa nebereikalingi skruzdelėms, jos išmeta juos iš skruzdėlyno.

Gamtoje toks skruzdėlių augalų sėklų išplatinimas naudingas abiem pusėms. Skruzdės nuėda jas masinančias medžiagas, o augalų sėklos išvengia grobuonių, mikroskopinių kenkėjų, skruzdėlyno gelmėje nebaisus gaisrai, be to skruzdėlynas gali būti toli nuo atrastos sėklos vietos. Taigi tai padeda plisti augalams. Visa tai naudinga ir gyvalazdžių kiaušiniams. Skruzdėlių ir gyvalazdžių tarpusavio santykius galima priskirti mutualistiniams.

Kai kurių rūšių gyvalazdės ritasi jau skruzdėlyne. Jų nimfos būna rudos ar raudonos spalvos, panašios į skruzdėles. Tada jos skubiai pasišalina iš skruzdėlyno. Apskritai dažniausia nimfos ritasi naktį. Tamsiu paros metu didesnė tikimybė išgyventi ir saugiai nukeliauti ir pasislėpti iki saugios krūmų ar medžių lapijos.

Antra straipsnio dalį rasite ČIA

Tomas Kizas (Steu)