Nors Rodezijos ridžbekų istorija tęsiasi jau ne vieną šimtmetį, oficialiai ši veislė buvo pripažinta tik 1920-ųjų pradžioje. Atkeliavęs iš paslaptingų Pietų Afrikos savanų Rodezijos ridžbekas sukėlė tikrą perversmą tarp šunų veisėjų.

Kaip ir dauguma dabartinių grynaveislių šunų, Rodezijos ridžbekai kilę iš laukinių šunų. Tai buvo laukiniai medžiokliai šunys, gebantys sumedžioti stambius plėšrūnus, netgi liūtus.

Šie gyvūnai buvo vertinami už savo lojalumą žmogui, kurio dėka jie tapo puikiais kompanionais gentims, kurios nebuvo sėslios ir keliaujant jų kiekviename žingsnyje tykojo pavojai. Būtent tokia buvo Hotentotų gentis, kurios kilmės šaknys – pietinė Egipto Karalystės dalis – galbūt Etiopija ar Pietinis Sudanas.Pirmasis nenuginčijamas Hotentotų šunų liudijimas yra piešiniai ant uolų 30 km šiauriau Rusale, Zimbabvėje.


Tai yra informacinis straipsnis. ZOO.lt gyvūnais neprekiaujama, galime pasiūlyti prekių naminiams gyvūnams.

Tikėtina, kad hotentotų šunys buvo žymiai mažesni, nei dabartiniai ridžbekai – ties ketera vos aukštesni nei 46 cm. Šį šunį aprašė istorikas Džordžas Makoulhilas kaip siaubingą sutvėrimą, kurio kūnas priminė šakalo kūną, o kailis ant nugaros augo į priešingą pusę, tačiau pažymėjo ir begalinį gyvūno atsidavimą žmogui.

Vėliau, šunų ekstejeras buvo pagerintas kergiant juos su Bakalachari genties šunimis, kurie turėjo greihaundams būdingų požymių – tai be abejo pagerino ir gotentotų šunų kaip medžiotojų savybes.

1651 metais Olandijoje kilusi Rytų – Indijos kampanija pasiuntė Janą van Ribeką statyti gyvenvietes ir apgyvendinti Gerosios Vilties kyšulį Pietinėje Afrikoje. Olandų politika naminių gyvūnų veisimo atžvilgiu buvo tokia, kad buvo siekiamos išvesti naujos veislės, kryžmininat atsivežtus iš Europos šunis su vietinėmis veislėmis, o ne pamėginti įkurdinti grynai europietiškas veisles naujose šalyse. Taip Pietų Afrikoje atsirado rausvai – rudi afrikietiški šunys, kurie ir tapo dabartinių ridžbekų pirmtakais. Naujakuriai laiką leido mėgaudamiesi medžiokle ir stengdamiesi pagerinti gotentotų šunų kokybę, kergiant juos su kai kuriais europietiškais sportiniais šunimis.

Dar vienas ir turbūt svarbiausias žingsnis minėtos veislės veisime buvo 1870 metai, kai misionierius Čarlzas Helmas atsivežė du šunis su keteromis – Pauder ir Lorną – iš Svelindamo Matablende (Rodezija), kur jis susitiko su Kornelijumi Van Ruenu, užsiimančiu gyvulininkyste Plantrijoje (Matabela) ir turinčiu milžinišką rują šunų.

Van Ruenas pamatęs dvi kales, kurias atvežė Chelmas, susižavėjo jų fiziniais duomenimis ir gebėjimu puikiai sargauti, taigi, buvo sutarta, kad Chelmo kalės bus kryžminamos su Van Rueno medžiokliniais šunimis. Gimę šuniukai ant nugaros turėjo keteras, raudoną kailį ir jau šiuolaikinio ridžbeko uodegą. Šie šuniukai ir buvo pagrindas, iš kurio Van Ruenas kryptingai 35 metus siekė išvesti šunis, kurie taip pat, kaip ir jų protėviai, galėtų medžioti liūtus.



Frensio Barneso dėka ši veislė netrukus buvo pripažinta. Jis su kitais entuziastais 1898-1900 m. įkūrė veislyną, o 1915 metais nusipirko savo pirmąjį Rodezijos ridžbeką vardu Dingo, kurio šaknys ir buvo iš Van Rueno ridžbekų. Šiek tiek vėliau Barnesas įsigijo dar vieną ridžbeką – kalę Džudi, davęs pradžią žinomai eksdeilo ridžbekų linijai. Barnesas suvokė, kad būtina įvesti šios veislės standartus, nes nuolat susidurdavo su skirtingo ūgio, sudėjimo, kailio ir spalvos ridžbekais. 1922 metais 7 žmonių grupė įsteigė Rodezijos ridžbeko (liūtų šuns) klubą. Tais pačiais metais išleido ir pirmąjį veislės standartą, kuris, sutikus Barnesui, daugiausia buvo perimtas iš dalmantino standartų. Šis standartas ir svarbiausi jo punktai išliko praktiškai nepakeisti iki šių dienų. Pakoreguoti buvo tik punktai ribojantys leistiną kailio spalvą ir leidžiantys baltas dėmes tik ant krūtinės ir pirštų. 1924 metų spalį Rodezijos ridžbekas buvo oficialiai pripažintas Pietų Afrikos šunų augintojų sąjungos kaip veislė.

1914 metais iš Pietų Afrikos į Didžiąją Britaniją buvo atvežtas pirmasis ridžbekas, vardu Kaff. Tuo tarpu antrasis oficialiai užregistruotas ridžbekas importuotas buvo tik 1927 metais. Tai padarė ponia Džon Pler. Būtent ji ir jos liūtų šunys (taip tada jie buvo vadinami) 1932 metais pirmieji sudalyvavo Didžiojoj Britanijoje Krištoliniuose rūmuose vykusioje šunų parodoje, retų šunų klasėje. Šie šunys sulaukė didelio susidomėjimo ir pagarbos retų šunų klasėje. Po ketverių metų čempionu tapo pirmasis Rodezijos ridžbekas. Pamažu, kai tik pirmieji ridžbekai buvo eksportuoti, ėmė didėti tarptautinis veislės pripažinimas. Savo šalyje veislė taip pat greitai užkariavo pr i pažinimą ir netrukus dauguma fermerių laikė Rodezijos ridžbekus kaip sarginį ir medžioklinį šunį. Jie buvo puikiai įvertinti ir 25 metus Zambijoje gyvenusio žemdirbio Roberto Frasero straipsniuose, parašytuose 1932, o po to ir 1972 metais.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Pietų Afrikos į Jungtines Amerikos Valstijas grįžtantys kareiviai atsivežė ir pirmąjį ridžbkeą. 1950 metais Arizonos valstijoje buvo įkurtas ir pirmasis oficialus Rodezijos ridžbeko klubas. Rodezijos ridžbekas nuėjo ilgą kelią nuo tapimo veisle iki pirmojo pripažinimo toje šalyje, kurioje ir atsirado. Rodezijos ridžbekai buvo eksportuojami į visas pasaulio šalis ir ten, kur jie įsitvirtino, jų skaičius vis augo. Su populiarumu augo ir legendos apie jų medžiotojiškus ir sarginius sugebėjimus. Ridžbekus lengva veisti, prižiūrėti, maitinti ir dresuoti. Jie mėgsta komfortą: visada stengiasi būti pirmi prie šilto židinio, tačiau lygiai taip pat yra pasiruošę ilgiausiems pasivaikščiojimams.

Pagal knygą „The Complete Rhodesian Ridgeback“ Peter Nicholson & Janet Parker, New York 1991.


Susiję produktai