Raudonausis vėžlys

0
Raudonausis vėžlys

Pats populiariausias ir dažniausiai terariumuose laikomas vėžlys yra raudonausis vėžlys Trachemys scripta elegans (sinonimas Pseudomys scripta). Šis vėžlys priklauso vėžlių šeimai Emydidae. Šie vėžliai turi ant skruostų raudonas dėmes, nuo kurių ir yra kilęs jų pavadinimas. Vėžlių rūšis Trachemys scripta turi apie 12 porūšių ir, pavyzdžiui, porūšis Trachemys scripta venustus, skirtingai nuo raudonausio vėžlio (T.s. elegans) ant skruostų raudonų dėmių neturi.

Gamtoje raudonausiai vėžliai gyvena Pietrytinėje JAV dalyje, tačiau dėl savo sugebėjimo prisitaikyti prie įvairausių ekologinių sąlygų, šiuo metu yra išplitę daug toliau savo pirminio arealo. Šiuo metu raudonausių vėžlių populiacijos aptinkamos į pietus nuo JAV, Centrinėje ir Pietinėje Europoje, Pietų Afrikoje, Izraelyje ir Pietryčių Azijoje net iki Japonijos salų. Kai kur jie itin sėkmingai prisitaikė ir ne tik konkuruoja su vietinėmis vėžlių rūšimis bet ir pradeda jas išstumti. Suprantama, prie tokio šių vėžlių paplitimo yra prisidėjęs ir žmogus.

Suaugusių raudonausių vėžlių patiną nuo patelės nesunku atskirti. Suaugę raudonausių vėžlių patinai būna mažesni už pateles, be to, jų nagai ir uodega yra ilgesnė negu patelių. Pas mažus vėžliukus šie skirtumai nėra išryškėję, dėl to, įsigyjant mažus kelių centimetrų dydžio vėžliukus faktiškai neįmanoma nustatyti jų lyties.

Daugelis žmonių susižavi zooparduotuvėse parduodamais dar visai neseniai iš kiaušinių išsiritusiais mažais vėžliukais, kurie yra itin patrauklūs. Tačiau kai šie miniatiūriniai vėžliukai paauga, jie netenka savo pirminio žavesio, kuris iš pirmo žvilgsnio pakeri žmones. Dėl to, kai kurie žmonės nusivilia suaugusiu vėžliu, kuris jau nebebūna tas 5 cm dydžio vėžliukas, kurį kažkuomet buvo įsigiję. Dažniausiai suaugę vėžliai būna atiduodami kitiems arba tiesiog išleidžiami į artimiausią kūdrą ar upę, kuriose mūsų sąlygomis jie išgyvena tik iki pirmosios žiemos. Rašant šį straipsnį man teko kalbėtis su Lietuvos zoologijos sodo darbuotoja kuruojančią roplius ir amfibijas. Pokalbio metu sužinojau, kad visi LZS esantys raudonausiai vėžliai į zoologijos sodą buvo atnešti žmonių, kuriems būtent nusibodo laikyti vėžliukus arba jie neturėjo jiems laikyti tinkamų sąlygų. Be to, nemaža dalis jų buvo sergantys rachitu ar kitomis ligomis, kurių dalies jau nepavykdavo išgydyti ir jie tiesiog mirdavo. Šis pavyzdys kaip tik ir įrodo tą faktą, kad daugelis žmonių neįsivaizduoja kokį gyvūną jie įsigyja ir kokios jam reikia priežiūros.

Dažniausiai į zooparduotuves patenka neseniai iš kiaušinių išsiritę vėžliukai, kurie yra veisiami JAV ir Malaizijoje įsikūrusiose komercinėse vėžlių auginimo fermose. Iki jie atkeliauja iki Lietuvos vėžliukai dažniausiai jau būna pakankamai nusilpę, kadangi pirmiausiai jie patenka pas Europos roplių prekeivius ir tik po to keliauja į Lietuvą. Taigi, kol vėžliukai pasiekia Lietuvą praeina pakankamai ilgas laiko tarpas. Kita vertus, dauguma prekiautojų yra suinteresuoti iki minimumo sumažinti išlaidas tenkančias vėžlių išlaikymui ir priežiūrai, dėl to, dažniausiai tai lemia tai, kad vėžliai karantinavimo ir transportavimo metu būna laikomi netinkamose jiems sąlygose. Suprantama dėl šių priežasčių susilpnėja vėžlių imuninė sistema bei prasideda įvairios ligos. Apskritai vėžliukų eksportas iš JAV per metus siekia kelis milijonus. Šie skaičiai taip pat parodo koks didelis jų kiekis žūva pakliuvę į žmonių namus, transportavimo ir karantinavimo metu.

Kaip minėjau zooparduotuvėse parduodami vėžliukai būna tik kelių centimetrų, jei jie yra tinkamai prižiūrimi ir maitinami per pirmuosius pusantrų metų gali pasiekti maždaug 7,5 cm dydį, vėliau jų augimas sulėtėja ir kasmet jie paauga 1-1,5 cm iki pasiekia 20-28 cm dydį. Laisvėje raudonausiai vėžliai lytiškai subręsta 6-8 metų amžiaus, laikant nelasivėje jie subresta anksčiau, patinai maždaug apie 4, o patelės apie 5-6 gyvenimo metus. Laikomi nelaisvėje jie gali daugintis ištisus metus, dėtyje būna 6-10 kiaušinių, o pačių dėčių gali būti net keleta. Inkubacijos temperatūra gali varijuoti +21-30°C temperatūros intervale.

Mažus raudonausius vėžliukus reikia laikyti mažiausiai 80 cm ilgio terariume, kurio 25% turi užimti sausuma. Suaugusiam vėžliui skirto terariumo minimalus ilgis turi būti 1,25 m. Ar terariumas turėtų būti uždaras ar atviras turėtų nuspresti pats vėžlio savininkas, tačiau bet kokiu atveju turėtų būti naudojamas filtras skirts vandeniui valyti, tam taip pat galima naudoti ir specialius komercinius preparatus. Taip pat vandens temperatūra turi būti apie 25°C. Terariume privalo būti įtaisyta speciali šildymui skirta lempa, prieš kurią vėžliai galėtų šildytis, o tai jie ypač mėgsta. Lempos gali būti kaitrinės, ifraraudonųjų spindulių, taip pat keramikinės infraraudonųjų spindulių, pastarosios išskiria daug daugiau šilumos nei įprasto stiklinės infraraudonųjų spindulių lempos. Tačiau jos neišskiria šviesos. Kitas vienas iš svarbiasuių ir būtinų elementų yra ultravioletinius spindulius išskiriančios fluorescuojančios lempos. UV spinduliai yra būtini normaliai vitamino D3 sintezei. Reikia atsiminti, kad laikui bėgan UV lempos vis mažiau ir mažiau išspinduliuoja UV spindulių, dėl to, periodiškai jos turi būti pakeistos. Šių lempų efektyvumo padidinimui bei ilgaamžiškumo prailginimui galima naudoti elektroninius balastus. Kadangi UV lempos yra nepigios, elektroninių balastų naudojimas visiškai pasiteisina.

Raudonausių vėžlių maitinimas yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma dėl to, kad juos nelengva pripratinti maitintis ant kranto. Dėl ko ir apsunkėja vitaminų ir mineralų naudojimas. Jeigu vėžlys yra pripratintas maitintis sausumoje su maistu galima duoti vitaminus ir mineralus, kurių dažniausiai trūksta nelaisvėjė laikomų vėžlių racione. Ypatingai jiems pasireiškia vitamino D3 ir kalcio trūkumas. Abi šios problemos yra tampriai tarpusavyje susijusios, kadangi trūkstant vitamino D3 blogai įsisavinamas kalcis ir išsivysto rachitas. Vitamino D3 trūkumą pašalinti galima naudojant UV lempas bei duodant vitaminus, kurių sudėtyje yra vitamino D3. Kalcio trūkumui pašalinti visų pirma reikia užtikrinti, kad racione būtų nedidelių žuvų, kurios turėtų būti sumaitinamos su kaulais pvz. gupijos, maži karosiukai, kuojos. Galima naudoti ir dideles žuvis tačiau jos turi būti smulkiai supjaustytos. Vien tik mėsa, uodo trūklio lervos, kalmarai nepašalina kalcio trūkumo. Jei vėžliai yra įpratinti maitintis sausumoje ant jiems pasiūlyto maisto galima užberti specialių kalcio/fosforo preparatų ir kitų mineralų. Augant vėžliams jų mitybinis racionas turi keistis. Kuo didesni yra vėžliai tuo daugiau į racioną turi būti įtraukta augalinės kilmės produktų pvz.: morkų, kopūstų, obuolių, elodėjų, įvairių dumblių.

Raudonausiai vėžliai gali būti ir salmoneliozės platintojai, dėl to prieš pora dešimtmečių JAV buvo priimtas įstatymas draudžiantis valstijose pardavinėti mažesnius negu 10 cm vėžliukus. Dėl to, jei norite apsidrausti nuo nepageidaujamo apsikrėtimo šia liga, reiktų kreiptis į veterinarus ar higienos centrus, kur galėtų būti atlikta vėžlių išmatų bakteriologinė analizė.

Donatas Kuodys

Komentarai

Rašyti komentarą

Sprendimas: Bruss Ltd. 2016